Stanislava |
Pasakoja mano mama, Stanislavos marti Elena Vasiliauskaitė Railaitė Andrulienė:
![]() Stanislava buvo tvirta moteris, optimistė, gana racionali, be didelių sentimentų, pamaldi. Gražiai ausdavo, - juk reikėjo visą šeimyną aprengti. Leido vaikus į mokslus, o jų buvo šeši: trys nuo pirmo vyro Rapolo Andrulio ir trys nuo antro - Stepono Vasiliausko. Pirmieji trys baigė progimnazijas, spec. mokyklas. Kiti trys baigė aukštąsias mokyklas. Stanislavos teigiamas bruožas - tolerancija, garbė, rūpinimasis savo samdiniais. O jų buvo: bernas, pusbernis, piemenėlis, merga, pusmergė. Ji buvo 55 ha savininkė. Ūkyje buvo trys arkliai su kumeliukais, 5 karvės su telyčiomis. Buvo sunkūs antrojo pasaulinio karo metai. Lėktuvai drebino oro erdvę dienomis ir naktimis.Ūkyje tuo metu buvo susibėgę ir gyveno 26 žmonės: giminės, artimieji ir net vaikų draugai su tėvais, karo belaisvis ukrainietis Dzenis, nuo fronto pasitraukusi ir priglausta rusų šeima. Stanislava priglaudė visus. Duonos užteko visiems, mėsai buvo skerdžiami gyvuliai. Prie stalo sėsdavo visa šeimyna trimis pamainomis, kartu su samdiniais. Niekas čia nebuvo žeminamas ar skriaudžiamas. Artinantis frontui jaunus vyrus vokiečiai varėsi apkasų kasti. Kartą, prisimenu, vokiečiai apsupo mūsų namą, atsuko šautuvus į langus, nes spėjo, kad jauni vyrai pasislėpė namo palėpėje. Stanislava krito ant laiptų, vedančių į palėpę ir pasakė: "tik per mano lavoną išsivarysite jaunimą". Aš pasileidau tekina per laukus prašytis komendanto globos. Komendantas neleido plėšikauti mūsų sodyboje, gal dėl to, kad 3 ar 4 iš mūsiškių kalbėjo vokiškai. Tą kartą pasitraukė. Belaisvį Dženį,
Stanislava du kartus papirkdama lašinais ir samagonu, gelbėjo nuo fronto. Vokietis ar rusas, - Stanislavai pirmiausia buvo žmogus. Gal dėl to, kai 1945 metais metais prasidėjo masinis žmonių trėmimas į Sibirą, Stanislavos šeimos nepalietė. Tačiau buvo liepta palikti ūkį, namus ir kraustytis, kur nori. Stanislava apsigyveno pas dukrą Silvijaną, mokytojaujančią Lygumose. |